Praėjusią savaitę Nemuno Deltoje įvyko Lietuvos ir Latvijos ūkininkų susitikimas, kuriame jie dalinosi patirtimi ūkininkaujant pelkėse ir kitose ypač šlapiose vietose. Atvykę ūkininkai turėjo galimybę ne tik pasikalbėti, bet ir išvysti tokioje veikloje naudojamą žemės ūkio techniką, aptarti ypatumus, įvertinti privalumus bei trūkumus.
Pirmiausiai apsilankyta Tyruose (Kliošių kraštovaizdžio draustinyje) – tai yra unikali teritorija, kurioje ištisus metus galima džiaugtis paukščių giesmėmis. Šios užliejamos ir užmirkusios pamario pievos dėl aplinkai palankių ūkininkavimo metodų yra tinkamos perėti retiems pievų paukščiams. Prižiūrimose Tyrų pievose vasaroja ir peri itin retas pasaulyje žvirblinis paukštis meldinė nendrinukė (Acrocephalus paludicola).
Vėliau ūkininkai turėjo galimybę pamatyti Drevernoje esantį biomasės perdirbimo cechą „Nine voices“. Čia perdirbant vėlai nušienautą ir pašarui nebetinkamą žolę iš natūralių šlapynių, gaminamos granulės šildymui bei kraikas žirgams. Visa naudojama biomasė atkeliauja iš saugomose teritorijose esančių natūralių buveinių – žemapelkių ir užliejamų pievų, kuriose nėra jokios pramonės. Žolė šienaujama kartą metuose baigiantis sezonui – rugpjūčio mėn. antroje pusėje, kai paukščių jaunikliai jau suaugę ir geba pasprukti nuo šienavimo technikos. Šienaujama specialia, šlapynėse galinčia dirbti technika, kuri daro mažesnį poveikį paklotei. Nušienauta žolė sukama į rulonus ir gabenama į greta esantį cechą.
Tuomet susirinkusieji apsilankė Tulkiaragės polderyje. Čia projekto partneris, vietinis ūkininkas Valdas Balčiūnas pademonstravo šienavimui naudojamą techniką, pristatė taikomą ekstensyvaus gyvulių ganymo metodą. Tulkiaragės polderyje, nuo 2003 m. paliktame renatūralizuotis, pievos apžėlė krūmais, šlapiausiose vietose įsikūrė sąžalynai, o dirvos paviršiuje ilgainiui susikaupė storas augalų nuokritų sluoksnis. Toks žolynas paseno, nuokritos trukdė augalų sėkloms pasiekti dirvos paviršių ir sudygti, sumažėjo bestuburių įvairovė, o pasikeitus mitybos sąlygoms tokias buveines apleido paukščiai ir polderis tapo nykus. Tik vėl teritorijoje ūkininkui ėmus reguliariai šienauti, pašalinus susikaupusių nuokritų sluoksnį, atsivėrė galimybė sudygti augalų sėkloms ir atsikurti pievoms.
Susirinkę ūkininkai aptarė šlapių vietovių šienavimo ypatumus. Tiek ūkininkavimo, tiek biologinės įvairovės apsaugos sėkmė priklauso nuo šienavimo technikos. Žolę pjaunant šlapynėse, rekomenduojama naudoti specializuotą techniką. Aukštas gruntinio vandens lygis lemia tai, kad sunki žemės ūkio technika klimpsta, formuoja gilias vėžes, ardo velėną ir suslėgia dirvą Pakitusios aeravimo sąlygos lemia nepalankius žolyno struktūros pokyčius: žolynas retėja, mažėja derlingumas bei įsikuria nepageidaujamų rūšių augalai (nendrės, švendrai).
Dirvos suslėgimą ir augalinės dangos žalojimą šlapiose pievose galima sumažinti pasitelkus šiuos žemės ūkio technikos važiuoklių tobulinimo būdus: sudvejintus ratus, padangas su dirvakibiais, vikšrines važiuokles arba reikia reguliuoti slėgį padangose. Šių priemonių paskirtis – sumažinti dirvai tenkantį spaudimą. Kita pievose įprastai naudojamos technikos alternatyva yra dalginės (žirklinės) šienapjovės.
Dalginės žoliapjovės yra draugiškesnės aplinkai nei įprastos diskinės (būgninės), kadangi padaro mažiau žalos velėnai bei nukenčia mažiau gyvūnų. Sistema, turinti dalginė žoliapjovę, nesumaišo augalų kartu su žemėmis, todėl greičiau džiūva – sutaupomos išlaidos žolės vartymui. Pjaunant žolę diskinėmis žoliapjovėmis patartina jas pakelti 10-15 cm virš dirvos paviršiaus – taip išsaugomi maži gyvūnai bei dalis pievų paukščių lizdų.
Gamtosauginiu požiūriu, taip pat labai svarbi yra šienavimo schema. Įprasta, kad šienaujama, važiuojant spirale nuo pievos krašto jos centro link. Žoliapjovės pabaidyti paukščiai ir kiti gyviai slapstydamiesi žolėje traukiasi į nenušienautos pievos ploto dalį, todėl rekomenduojama pradėti šienauti ne nuo ploto pakraščio, o nuo centro arba nuo lauko vidurinės linijos kraštų link.
Dienos pabaigoje ūkininkai apsilankė įmonėje UAB „Golden Grass“, kuri gamina ir eksportuoja pašarus, augina mėsinius galvijus bei dalyvauja pelkių tvarkyme. Jau 15 metų žolinių pašarų gamyboje veikianti įmonė yra viena didžiausių šienainį gaminančių Europoje. Čia išskirtinai naudojama tik vietinė Nemuno deltos biomasė, sava technika.
