Pelkės ir gamtosauga - Baltosios Vokės šlapžemės

PELKĖS – GYVYBIŠKAI SVARBIOS OAZĖS, STABDANČIOS KLIMATO KAITĄ

Nors nuo seno žmonės pelkėse rinko uogas, vaistažoles, pelkės dažnai buvo laikomos bevertėmis dykynėmis – užmirkusiose žemėse negalima auginti daržovių, ganyti gyvulių, statyti namų. Negana to, žmonėms atrodė, kad ten pilna pavojų: galima užklimpti, paskęsti, sutikti gyvačių, žalčių arba būti užpultam įkyrių kraujasiurbių vabzdžių. Pelkės tapo naudingomis tik jas nusausinus ir tuos plotus panaudojus ūkininkavimui ar durpių kasybai. Tačiau šiandien mokslininkai neabejoja, kad pelkės yra gyvybiškai reikšmingos tiek gamtai, tiek žmogui ir visame pasaulyje telkiamos didžiulės pastangos jas atkurti bei saugoti.

Kuo pelkės svarbios?

Pelkės veikia kaip natūrali apsauga nuo klimato kaitos

Iš atmosferos jos sugeria ir kaupia CO2 daugiau, nei bet kuri kita ekosistema pasaulyje.

Pelkės valo vandenį ir reguliuoja jo lygį

Jos veikia kaip natūralios kempinės: esant stiprioms liūtims jos sugeria vandens perteklių, o vėliau jį palengva atiduoda ir sušvelnina sausrų padarinius.

Pelkės – bioįvairovės oazės

Biologinė įvairovė palaiko ekologinį planetos balansą ir tiesiogiai veikia visų mūsų gerovę. Pelkėse ir šlapynėse įsikuria augalai ir gyvūnai, kurie negalia gyventi kitur.

Gamtinis turizmas

Pelkės yra unikalios gamtinės teritorijos, kuriose gali padėti pažinti retas paukščių, gyvūnų, augalų rūšis ir padėti suprasti, kodėl svarbu jas saugoti.

KODĖL SVARBU ATKURTI PELKES?

Europoje vyksta reikšmingas biologinės įvairovės mažėjimas net ir visiškai laukinėse vietovėse. Kasdien pasaulyje išnyksta iki 150 skirtingų rūšių, o jų vaidmuo ekosistemose lieka nepakeičiamas. Laukinės gamtos atkūrimo (angl. rewilding) idėja siekia grąžinti prarastas rūšis ir jų funkcijas į degraduojančias ekosistemas taip skatinant bei suteikiant erdvės natūraliems atsikūrimo procesams.

Laukinės gamtos atkūrimas, pasitelkiant natūralius procesus – progresyvus požiūris į aplinkosaugą. Vienas iš efektyviausių laukinės gamtos atkūrimo procesų – ekstensyvus galvijų ganymas. Didieji žolėdžiai gyvūnai vaidina pagrindinį vaidmenį atvirų, medžiais neapaugusių sausumos ekosistemų egzistavime. Stebint ir prisitaikant prie natūralių ritmų, gamtai leidžiama pasirūpinti savimi, o sudarant palankesnes sąlygas natūraliems procesams, gamta formuoja kraštovaizdį, atsikuria pažeistos ekosistemos, nualinti dirvožemiai. Taip sukuriamos biologiškai įvairios buveinės, jose prieglobstį randa daugiau įvairių gyvūnų, augalų, kuriasi gamtiškai turtinga aplinka.

KOKIOS SVARBIOS RŪŠYS YRA SAUGOMOS BALTOSIOS VOKĖS ŠLAPŽEMĖSE?

Nusausinus pelkes daugybė retų rūšių Europoje atsidūrė ant išnykimo ribos – stulgys, meldinė nendrinukė, švygžda, skiauterėtasis tritonas, raudonpilvė kūmutė ir kitos. Jas išsaugoti galime tik vienu būdu – išsaugodami ir atkurdami pelkes ir joms būdingas funkcijas.

Atkuriant Baltosios Vokės šlapynes siekiama pagerinti šių rūšių būklę.

Stulgys (Gallinago media)

Paprastoji švygžda (Porzana porzana)

Mėlyngurklė (Luscinia svecica) yra labai reta ir paslaptinga. Gyvena tik užmirkusiuose pelkynuose, ežerų pakraščiuose, pamiškėse prie upių. Mėlyngurkles itin sudėtinga aptikti, nes patinėliai gieda tik tamsiu paros metu, o į giesmelę mėgsta įpinti kitų paukščių balsų pamėdžiojimų. Mėlyngurklėms didžiausią pavojų kelia tinkamų buveinių nykimas.

Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina) dar vadinama ugnine rupūžėle ar balų gegute. Tai išskirtinė Lietuvos varliagyvių rūšis, panaši tiek į varles, tiek ir į rupūžes. Kūmutės savo ryškiomis spalvomis įspėja tuos, kurie norėtų jos paskanauti, kad yra nuodinga. Žmonėms kūmučių imti į rankas taip pat nereikėtų, nes jų išskirti nuodai patekę ant odos ar į akis gali sukelti nemalonią alerginę reakciją.

Kūmutės – bene daugiausiai laiko vandenyje praleidžiantys beuodegiai varliagyviai. Nuo pat pavasario, balandžio viduryje, kai pabunda iš žiemos miego, iki rugpjūčio ar rugsėjo, praleidžia vandenyje. Jos, skirtingai nuo kitų varlių ir rupūžių, neršia beveik visą sezoną, tačiau aktyviausiai – balandžio-gegužės mėnesiais, prie šakelių po vandeniu priklijuodamos nedidelį kiaušinėlių „ryšulėlį“. Skirtingais duomenimis, patelės per sezoną gali sudėti nuo 100 iki 300 kiaušinėlių. Deja, jų išgyvenamumas labai mažas. Vos 2-5 % iš visų kūmučių buožgalvių pasiekia brandą. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ši rūšis nėra gausiai paplitusi.

Visgi tinkamose balose kūmučių gali būti labai gausu. Jos mėgsta seklias balas, laikinai susiformuojančius vandens telkinius, gerai įšylančias kūdras. Svarbiausia, kad ten nebūtų žuvų ar kitų, didesnių varlių, kurios jas medžiotų.

Nors pačios kūmutės nedidelės, užauga iki 4-5 cm, tačiau gali nukeliauti iki 700 m ieškodamos naujų tinkamų vandens telkinių. Juose įsikūrę patinėliai užsiima teritorijas, kurios varijuoja nuo 1 iki 3 m². Kai baloje kūmučių mažai, patinėliai palaiko nemažą atstumą vieni nuo kitų, kad nereikėtų švaistyti energijos pešantis.

Labiausiai kūmutės išsiskiria savo balsu. Žinoma, ne veltui jos vadinamos balų gegutėmis: kūmučių patinėliai vandenyje kūmuoja (arba kukuoja). Jie prisipildo oro ir tarsi balionėliai plūduriuodami vandens paviršiuje traukia savo giesmę, kuria stengiasi prisivilioti kuo daugiau patelių.Pavasarį ir vasarą šio koncerto galima pasiklausyti ir Baltosios Vokės pelkėje. Net keli šimtai kūmučių patinėlių kūmuodami sukuria įspūdingą koncertą!

Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus) – lietuviškasis slibinas. Tai didžiausias tritonas, užaugantis iki 16 cm ilgio aptinkamas Europoje ir Lietuvoje. Skirtingai nei varlės ar rupūžės, tritonai yra priskiriami uodeguotųjų varliagyvių būriui. Tiek lervinėje, tiek saugėlio stadijose tritonai būna su uodegomis.

Skiauterėtieji tritonai labiausiai mėgsta seklias kūdras, lėtai pratekančius upelius, kanalus, kuriuose pavasarį vyksta tuoktuvės ir dauginimasis. Skiauterėtiesiems tritonams, kaip ir kūmutėms, svarbu, kad kūdrose ir balose, kuriose veisiasi, nebūtų žuvų. Deja, varliagyvių kiaušinėliai žuvims yra tikras delikatesas. Skiauterėtųjų tritonų patelės gali sudėti iki 200 kiaušinėlių, iš kurių vos keletas pasieks brandą, nes baigę metamorfozę sausumoje jie praleis nuo 3 iki 5 metų iki kol subręs. Pavasarį, tuoktuvių metu patinėliai užsiaugina įspūdingą, spalvingą skiauterę per visą kūną ir uodegą, kuria stengiasi sužavėti aplink plaukiojančios damas. Negana to, su gražiu apdaru kartu būna ir viliojantys šokiai, kuriais patinėliai stengiasi apsukti galvas kuo daugiau patelių.

Skirtingai nei kūmutės, tritonai didžiąją metų dalį praleidžia sausumoje. Daugiausiai miškingose vietovėse žemumose. Maitinasi įvairiausiais bestuburiais kuriuos tik gali pagauti.

Skiauterėtieji tritonai savo gyvenime patiria daugybę iššūkių. Juos nuolatos kas nors bando sumedžioti, tiek kol jie dar kiaušiniai, tiek jau ir suaugusius. Tačiau tritonai nėra visiški bejėgiai kai kalbama apie plėšrūnus. Jų pilvelis išsiskiria ryškia oranžine spalva su juodomis dėmėmis šonuose, kas perspėja norinčius juo paskanauti, kad yra nuodingas. Deja, daug skiauterėtųjų tritonų žūva dėl buveinių sunaikinimo, o nuo to jie patys apsiginti negali.