Esame nevyriausybinė aplinkosaugos organizacija, kuri tiki, kad mūsų planetą būtina saugoti ne nuo žmonių, bet drauge su jais.
Baltosios Vokės šlapžemių kompleksas
Vos 20 minučių automobiliu į pietus nuo Vilniaus oro uosto ir prieš mūsų akis atsiveria Baltosios Vokės šlapžemių kompleksas. Tai didžiulė, daugiau nei tūkstantį hektarų apimanti teritorija, iš apylinkių išsiskirianti, nes yra nuolatos įmirkusi, ten vietomis telkšo balos, tyvuliuoja Papio ežeras, gyvena gausybė paukščių, auga ypatingi augalai, o rytais susidaro gražiausi rūkai.
Tik nedaugelis žino, kad šioje vietoje pieš septyniasdešimt metų buvo pradėtos kasti durpės, naudotos Vilniaus miesto šildymui, o visa gyvoji gamta – sunaikinta. Durpių įmonės darbuotojams ir jų šeimoms, atvykusiems dirbti iš tolimiausių Sovietų sąjungos kampelių, buvo pastatytas Baltosios Vokės miestelis, kuriame ir šiandien gyvena net 18 skirtingų tautybių žmonės. Tačiau iškasus didįjį durpių sluoksnį įmonė nustojo veikti, o durpynas buvo apleistas, dalyje jo atsirado žuvininkystės tvenkiniai.
Šiandien teritorijai suteiktas buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas dėl randamų retų paukščių ir varliagyvių rūšių, o Papio ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu. Tačiau nepaisant suteikto apsaugos statuso, durpių gavybos padariniai dar ryškiai matomi, žemės paviršius išvagotas vandens nuleidimo kanalų, vietomis sustumtos dirbtinės kalvelės, o dėl sutrikdyto vandens režimo pakilimuose atsiranda tokiai teritorijai nebūdingi krūmai, medžiai, dalyje užlietų teritorijų įsigali nendrės, kurios nustelbia žemaūgę šlapynių augaliją.
Pažeistos šlapynės atsistatymas vyksta natūraliai, tačiau gali užtrukti šimtmečius ar net tūkstantmečius, o klimato kaitos kontekste gali ir visai neįvykti, dėl vis karštesnių vasarų, mažesnio kritulių kiekio ir kintančių augalijos rūšių. Tokioms šlapynėms galima padėti ir atsikūrimo procesus pagreitinti naudojant ekosistemų atkūrimo metodus. Nors neįmanoma grįžti į praeitį ir sugrąžinti tokios pačios šlapynės, kuri buvo prieš pradedant vykdyti durpių kasybą, tačiau galima šiai teritorijai suteikti anksčiau turėtas bei naujas funkcijas ir struktūrą, kuri užtikrins didžiulę gausą retų augalų, paukščių, gyvūnų rūšių.
