Esame nevyriausybinė aplinkosaugos organizacija, kuri tiki, kad mūsų planetą būtina saugoti ne nuo žmonių, bet drauge su jais.
Ūkininkavimas šlapiose vietovėse
ŠLAPYNĖS – VERTINGAS IŠTEKLIUS, KURĮ REIKIA SAUGOTI
Šlapynės išsiskiria tuo, kad jų paviršiuje arba šaknų zonoje sezoniškai arba nuolat yra vandens. Jos dažnai turi unikalias dirvožemio sąlygas, jose auga drėgnoms sąlygoms prisitaikiusi augalija (hidrofitai) ir, atvirkščiai, jose nėra vandens perteklių netoleruojančios augalijos.
Skaičiuojama, kad šlapynės visame pasaulyje užima apie 1,5 milijardo hektarų. Tuo tarpu Lietuvoje, šlapynės užima apie 26,74 % šalies ploto (apie 1,7 milijono hektarų).
Šlapynių sausinimas ir nykimas gali turėti neigiamų pasekmių žmonių gyvenimui, todėl dar 1971 Irane, Ramsaro mieste buvo pasirašytas ypač svarbus dokumentas – Ramsaro konvencija, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti „išmintingą šlapynių naudojimą“, kaip natūralų išteklių priklausantį visiems, tiek lokaliai, tiek globaliai. Ir čia didelė dalis atsakomybės bei pagrindinis vaidmuo tenka ūkininkams, kuriems priklauso didelė dalis šių buveinių.
Šlapžemių (pvz., užliejamų teritorijų, durpynų, drėgnų įdubų) melioracija žemės ūkio reikmėms dažniausiai buvo susijusi su sausinimu ir dirvožemio gerinimu, o šios priemonės daugeliu atvejų visiškai sunaikino jų ekologinį pobūdį ir su juo susijusias ekosistemines funkcijas. Visgi, mažo intensyvumo žemės ūkio veikla didelėse pelkių teritorijose gali būti vykdoma. Tai padeda išsaugoti biologinę įvairovę ir kitas ekosistemines paslaugas.
Įrodyta, kad daugelyje tradicinių žemės ūkio sistemų žmogaus sukurtoje aplinkoje susiformavo labai įvairus kraštovaizdis su dideliu rūšių tankumu. Kaip pavyzdį galima paminėti drėgnas pievas ir žolines pelkes Europoje, kurios buvo naudojamos ganykloms ir šienui gaminti dar prieš pradedant naudoti dirbtines trąšas ir nusausinimą. Šios pievos kadaise užėmė didelius plotus ir pasižymėjo labai įvairia augmenija, kuriose buvo iki 30 rūšių viename kvadratiniame metre.
ŪKININKAVIMAS ŠLAPYNĖSE – NAUDA ŪKININKUI IR GAMTAI
Šlapynės teikia įvairių ekosisteminių paslaugų, kurios gali būti naudingos žemės ūkiui.
Šlapynės padeda palaikyti maistinių medžiagų ciklą ir derlingą dirvožemį. Veikia kaip natūralūs filtrai valant nuotekas.
Pelkės sulaiko didelius kiekius vandens, tad karščių ir sausrų metu vėsina aplinkines teritorijas ir atiduoda sukauptą vandenį, mažina eroziją.
Veikia kaip natūralios kempinės – kaupia vandenį esant jo pertekliui, tad padeda apsaugoti nuo staigių potvynių aplinkines teritorijas.
Ūkininkai gali gauti tiesioginės naudos šlapius plotus naudodami gyvulių ganymui, pašarų ruošimui, biokurui, akvakultūrai, paludikultūrai (pelkininkystei) ir pan.
KAIP ŪKININKAUTI ŠLAPYNĖSE
Ypatybės ūkininkaujant šlapynėse labai priklauso nuo reljefo, grunto, vandens lygio svyravimų, augalinės sudėties, bei gyvūnų ir augalų kurie ten įsikūrę. Todėl prieš pradedant ūkininkauti šlapynesė, verta pasidomėti, kokias praktikas taikyti, kad nauda būtų ne tik aplinkai, bet ir ūkininkui.
Apie ūkininkavimą šlapiose pievose skaitykite leidinyje „Ūkininkavimas šlapiose pievose ir žemapelkėse“. Čia rasite informacijos apie ekosistemines paslaugas, ūkininkavimą Natura 2000 teritorijose, apie biologinę įvairovę tausojantį ūkininkavimą meldinės nendrinukės teritorijose, šienavimą šlapiose teritorijose, krūmų ir nendrių šalinimą, valstybės paramą, vėlyvo šienavimo biomasės panaudojimo galimybes, daugiafunkcinį žemės ūkį, turizmą ir kt.
Apie ūkininkavimą Nemuno Deltoje, turintį gilias tradicijas, skaitykite leidinyje „Nemuno Delta gamtininko akimis“. Čia sužinosite apie gamtines vertybes, ūkininkavimo tradicijss, aplinkai palankų ūkininkavimą ir kt.
EKSTENSYVUS GANYMAS
Ganymas pasitelkiant galvijus bei arklius yra svarbus, nes Lietuvoje gamtoje nelikus stambiųjų žolėdžių, nenaudojamos pievos ilgainiui užželia krūmais, aukšta augmenija, galiausiai tampa mišku. Dėl to nyksta pievų biologinė įvairovė. Ganant gyvulius galima pasiekti puikių gamtinių rezultatų ne tik pavienėse pievose, bet ir visame kraštovaizdyje – atkurti dideles teritorijas, jose sukuriant įvairaus aukščio, įvairių tipų augalijos plotus.
Ganymas užkerta kelią sumedėjusių krūmų ir medžių sukcesijai ir kontroliuoja invazines svetimžemes rūšis. Tačiau buveinės gali pablogėti dėl per didelio ar per mažo ganymo arba dėl netinkamų gyvulių rūšių ir ganymo režimo. Ganant būtina atsižvelgti į šiuos aspektus:
Gyvulių tipai, veislės ir ganyklų derinimas
Skirtingos gyvulių rūšys ganosi skirtingai, o tai turi įtakos jų tinkamumui atskiroms buveinėms. Galvijai yra neselektyvūs ganytojai, todėl gali išstumti gausias žolių rūšis. Avys geriau tinka jautrioms maistinėms medžiagoms buveinėms, erozijai jautrioms teritorijoms, kur sąlygos yra sausesnės ir pievų produktyvumas mažesnis. Arkliai ir poniai naudojami rečiau ir dažniausiai kartu su avimis arba galvijais. Mišrios ožkų ir avių bandos naudingos kai kuriems buveinių tipams, ypač ten, kur įsiskverbė krūmynai. Tačiau ožkos neturėtų būti naudojamos be piemens ten, kur yra jautrių buveinių plotų.
Gyvūnų laikymo normos ir intensyvumas
Beveik visose pagrindinėse pusiau natūraliose buveinėse tvarkymo rekomendacijose reikalaujama, kad ganymo režimas būtų ekstensyvus, o gyvulių tankis – nedidelis arba vidutinis. Tai svarbu, kad pievos nebūtų perganytos, kas gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį buveinėms. Planuojant ganymo sezoną svarbu ne tik ganymo intensyvumas skaičiuojant visą gyvulių skaičių tenkantį visam deklaruojamam ganyklos plotui, tačiau ir tai, koks yra gyvulių tankis aptvare, kuriame gyvuliai laikomi konkrečiu momentu, bei ganymo trukmė. Kuo ilgesnė ganymo trukmė toje pačioje teritorijoje, tuo intensyvumas turėtų būti mažesnis, o ganant trumpai, intensyvumas gali būti didesnis.
Sezoniškumas ir laikas, rotacinis (porcijinis) ganymas
Nors nusistovėjusius sezoninius ganymo modelius lemia ilgalaikės klimato sąlygos, valdymo lygius būtina pritaikyti kiekvienais metais, nes daugelyje pusiau natūralių buveinių dėl klimato kaitos pastebimi dideli produktyvumo svyravimai per metus. Apskritai pageidautina ganyti ne nuolat, o rotaciniu būdu, nes tai yra geriausia priemonė sukurti mozaikišką buveinę ir išvengti pernelyg didelės žalos dėl atskirų plotų trypimo ir tręšimo mėšlu. Tačiau tai yra brangus ir daug darbo reikalaujantis metodas (reikia ganyti gyvulius arba aptverti tvora), o tai gali apriboti jo praktinį pritaikomumą. Reikia rasti pusiausvyrą tarp ilgo santykinai mažo intensyvumo ganymo laikotarpio ir trumpesnio intensyvesnio ganymo režimo.
Daugiau apie ganymą galite rasti leidinyje „Ganymas – teritorijos priežiūros įrankis“. Čia rasite informacijos apie atvirą kraštovaizdį ir ganyklas, kodėl gamtai reikia ganymo, ganymo intensyvumą, ganymo modelį ir gyvulių pasirinkimą.
