Esame nevyriausybinė aplinkosaugos organizacija, kuri tiki, kad mūsų planetą būtina saugoti ne nuo žmonių, bet drauge su jais.
Ūkininkavimas šlapiose vietovėse
ŠLAPYNĖS – VERTINGAS IŠTEKLIUS, KURĮ REIKIA SAUGOTI
Šlapynės išsiskiria tuo, kad jų paviršiuje arba šaknų zonoje sezoniškai arba nuolat yra vandens. Jos dažnai turi unikalias dirvožemio sąlygas, jose auga drėgnoms sąlygoms prisitaikiusi augalija (hidrofitai) ir, atvirkščiai, jose nėra vandens perteklių netoleruojančios augalijos.
Skaičiuojama, kad šlapynės visame pasaulyje užima apie 1,5 milijardo hektarų. Tuo tarpu Lietuvoje, šlapynės užima apie 26,74 % šalies ploto (apie 1,7 milijono hektarų).
Šlapynių sausinimas ir nykimas gali turėti neigiamų pasekmių žmonių gyvenimui, todėl dar 1971 Irane, Ramsaro mieste buvo pasirašytas ypač svarbus dokumentas – Ramsaro konvencija, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti „išmintingą šlapynių naudojimą“, kaip natūralų išteklių priklausantį visiems, tiek lokaliai, tiek globaliai. Ir čia didelė dalis atsakomybės bei pagrindinis vaidmuo tenka ūkininkams, kuriems priklauso didelė dalis šių buveinių.
Šlapžemių (pvz., užliejamų teritorijų, durpynų, drėgnų įdubų) melioracija žemės ūkio reikmėms dažniausiai buvo susijusi su sausinimu ir dirvožemio gerinimu, o šios priemonės daugeliu atvejų visiškai sunaikino jų ekologinį pobūdį ir su juo susijusias ekosistemines funkcijas. Visgi, mažo intensyvumo žemės ūkio veikla didelėse pelkių teritorijose gali būti vykdoma. Tai padeda išsaugoti biologinę įvairovę ir kitas ekosistemines paslaugas.
Įrodyta, kad daugelyje tradicinių žemės ūkio sistemų žmogaus sukurtoje aplinkoje susiformavo labai įvairus kraštovaizdis su dideliu rūšių tankumu. Kaip pavyzdį galima paminėti drėgnas pievas ir žolines pelkes Europoje, kurios buvo naudojamos ganykloms ir šienui gaminti dar prieš pradedant naudoti dirbtines trąšas ir nusausinimą. Šios pievos kadaise užėmė didelius plotus ir pasižymėjo labai įvairia augmenija, kuriose buvo iki 30 rūšių viename kvadratiniame metre.
ŪKININKAVIMAS ŠLAPYNĖSE – NAUDA ŪKININKUI IR GAMTAI
Šlapynės teikia įvairių ekosisteminių paslaugų, kurios gali būti naudingos žemės ūkiui.
Šlapynės padeda palaikyti maistinių medžiagų ciklą ir derlingą dirvožemį. Veikia kaip natūralūs filtrai valant vandenį.
Pelkės sulaiko didelius kiekius vandens, tad karščių ir sausrų metu vėsina aplinkines teritorijas ir atiduoda sukauptą vandenį, mažina eroziją.
Veikia kaip natūralios kempinės – kaupia vandenį esant jo pertekliui, tad padeda apsaugoti nuo staigių potvynių aplinkines teritorijas.
Ūkininkai gali gauti tiesioginės naudos šlapius plotus naudodami gyvulių ganymui, pašarų ruošimui, biokurui, akvakultūrai, paludikultūrai (pelkininkystei) ir pan.
KAIP ŪKININKAUTI ŠLAPYNĖSE
Ypatybės ūkininkaujant šlapynėse labai priklauso nuo reljefo, grunto, vandens lygio svyravimų, augalinės sudėties, bei gyvūnų ir augalų, kurie ten įsikūrę. Todėl prieš pradedant ūkininkauti šlapynėse, verta pasidomėti, kokias praktikas taikyti, kad nauda būtų ne tik ūkininkui, bet ir aplinkai. Dėl gamtinių vertybių saugojimo ūkininkai taip pat gali pasikonsultuoti su saugomų teritorijų direkcijų specialistais ar kitais gamtininkais.
Apie ūkininkavimą šlapiose pievose skaitykite leidinyje „Ūkininkavimas šlapiose pievose ir žemapelkėse“. Čia rasite informacijos apie ekosistemines paslaugas, ūkininkavimą Natura 2000 teritorijose, apie biologinę įvairovę tausojantį ūkininkavimą meldinės nendrinukės teritorijose, šienavimą šlapiose teritorijose, krūmų ir nendrių šalinimą, valstybės paramą, vėlyvo šienavimo biomasės panaudojimo galimybes, daugiafunkcinį žemės ūkį, turizmą ir kt.
Apie ūkininkavimą Nemuno Deltoje, turintį gilias tradicijas, skaitykite leidinyje „Nemuno Delta gamtininko akimis“. Čia sužinosite apie gamtines vertybes, ūkininkavimo tradicijas, aplinkai palankų ūkininkavimą ir kt.
VANDENS LYGIO REGULIAVIMAS
Vandens lygis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių ūkininkavimo strategiją šlapiose pievose ir žemapelkėse. Vandens lygio reguliavimo esmė – suderinti ūkininkų ir saugomų gamtinių vertybių poreikius.
Vandens lygis lemia, kokie augalai auga teritorijoje. Taip pat, gali lemti grunto derlingumą, žolynų ir dirvožemio struktūrą, kas lemia vabzdžių įvairovę, o šie – nuo jų priklausomų paukščių ir kitų gyvūnų įvairovę šlapynėse. Nuo šių, ir kitų faktorių priklauso, kokioms rūšims buveinės bus tinkamos. Užliejamose teritorijose vandens lygis reguliuojamas įvairiais metodais: polderiais, melioracijos kanalais, patvankomis, upių vagų renatūralizavimu ir kt. Vieno teisingo metodo nėra, todėl kiekvienu atveju reikėtų konsultuotis su specialistais atsižvelgiant į specifines teritorijos savybes.
GANYMAS
Ganymas pasitelkiant galvijus bei arklius yra svarbus, nes Lietuvoje gamtoje nelikus stambiųjų žolėdžių, nenaudojamos pievos ilgainiui užželia krūmais, aukšta augmenija, galiausiai tampa mišku. Dėl to nyksta pievų biologinė įvairovė. Ganant gyvulius galima pasiekti puikių gamtinių rezultatų ne tik pavienėse pievose, bet ir visame kraštovaizdyje – atkurti dideles teritorijas, jose sukuriant įvairaus aukščio, įvairių tipų augalijos plotus.
Ganymas užkerta kelią sumedėjusių krūmų ir medžių sukcesijai ir kontroliuoja invazines svetimžemes rūšis. Tačiau buveinės gali pablogėti dėl per didelio ar per mažo ganymo arba dėl netinkamų gyvulių rūšių ir ganymo režimo. Ganant būtina atsižvelgti į šiuos aspektus.
Gyvulių tipai, veislės ir ganyklų derinimas
Skirtingos gyvulių rūšys ganosi skirtingai, o tai turi įtakos jų tinkamumui atskiroms buveinėms. Galvijai yra neselektyvūs ganytojai, todėl gali išstumti gausias žolių rūšis. Avys geriau tinka jautrioms maistinėms medžiagoms buveinėms, erozijai jautrioms teritorijoms, kur sąlygos yra sausesnės ir pievų produktyvumas mažesnis. Arkliai ir poniai naudojami rečiau ir dažniausiai kartu su avimis arba galvijais. Mišrios ožkų ir avių bandos naudingos kai kuriems buveinių tipams, ypač ten, kur įsiskverbė krūmynai. Tačiau ožkos neturėtų būti naudojamos be piemens ten, kur yra jautrių buveinių plotų. Ganant šlapiose vietose svarbu atsižvelgti ne tik į ganymosi ypatumus, bet ir daugybę kitų aspektų – gyvūnų gerovę, prisitaikymą prie sąlygų, poreikį priežiūrai ir maistui, ekonominius ir socialinius aspektus.
Gyvūnų laikymo normos ir intensyvumas
Beveik visose pagrindinėse pusiau natūraliose buveinėse tvarkymo rekomendacijose reikalaujama, kad ganymo režimas būtų ekstensyvus, o gyvulių tankis – nedidelis arba vidutinis. Tai svarbu, kad pievos nebūtų perganytos, kas gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį buveinėms. Planuojant ganymo sezoną svarbu ne tik ganymo intensyvumas skaičiuojant visą gyvulių skaičių tenkantį visam deklaruojamam ganyklos plotui, tačiau ir tai, koks yra gyvulių tankis aptvare, kuriame gyvuliai laikomi konkrečiu momentu, bei ganymo trukmė. Kuo ilgesnė ganymo trukmė toje pačioje teritorijoje, tuo intensyvumas turėtų būti mažesnis, o ganant trumpai, intensyvumas gali būti didesnis.
Sezoniškumas ir laikas, rotacinis (porcijinis) ganymas
Nors nusistovėjusius sezoninius ganymo modelius lemia ilgalaikės klimato sąlygos, valdymo lygius būtina pritaikyti kiekvienais metais, nes daugelyje pusiau natūralių buveinių dėl klimato kaitos pastebimi dideli produktyvumo svyravimai per metus. Apskritai pageidautina ganyti ne nuolat, o rotaciniu būdu, nes tai yra geriausia priemonė sukurti mozaikišką buveinę ir išvengti pernelyg didelės žalos dėl atskirų plotų trypimo ir tręšimo mėšlu. Tačiau tai yra brangus ir daug darbo reikalaujantis metodas (reikia ganyti gyvulius arba aptverti tvora), o tai gali apriboti jo praktinį pritaikomumą. Reikia rasti pusiausvyrą tarp ilgo santykinai mažo intensyvumo ganymo laikotarpio ir trumpesnio intensyvesnio ganymo režimo.
Daugiau apie ganymą galite rasti leidinyje „Ganymas – teritorijos priežiūros įrankis“. Čia rasite informacijos apie atvirą kraštovaizdį ir ganyklas, kodėl gamtai reikia ganymo, ganymo intensyvumą, ganymo modelį ir gyvulių pasirinkimą.
ŠIENAVIMAS
Daugelis šlapių arba pusiau šlapių teritorijų gali būti šienaujamos šienui, kad būtų gauta pašarų, kuriuos galima sandėliuoti galvijų šėrimui žiemą. Tačiau jei šienavimo laikas yra ribojimas dėl perinčių paukščių ar saugomų augalų, nušienauta masė gali būti netinkama pašarams. Vėlai nupjauta žolė gali būti panaudota kraikui arba biokuro (šieno granulių) gamybai.
Šienavimas yra neselektyvus, todėl skatina žolių ir žemaūgių žolių augimą, o aukštų žolių mažina ir neleidžia įsitvirtinti sumedėjusiems augalams. Pašalinus nupjautą žolę iš lauko, ilgą laiką palaikomas žemas maistinių medžiagų kiekis, tinkamas šlapynių ir pievų buveinėms, pasižyminčioms didele augalų įvairove ir turinčios didelę gamtosauginę vertę tiek augalų, tiek su jais susijusių bestuburių bendrijų atžvilgiu.
Nešienaujant per keletą metų susikaupusi apmirkusių augalų masė tankiu sluoksniu padengia dirvos paviršių, nepraleidžia šviesos, o nukritusios sėklos negali sudygti. Tokios sąlygos nepalankios ir vabzdžių bei kitų bestuburių dauginimuisi. Dėl suprastėjusios mitybos bazės ir tankaus susikaupusios biomasės sluoksnio paukščiai palieka nešienaujamus plotus. Šienaujant gamtinio požiūriu vertingas teritorijas svarbūs šie aspektai.
Šienavimo terminai
Gamtinės buveinės turėtų būti šienaujamos po to, kai paukščiai išperi jauniklius ir augalai subrandina sėklas. Dauguma šlapynių paukščių vaikus išveda iki liepos 15 d. Visgi, visi terminai yra sąlyginiai ir kiekvienais metais, priklausomai nuo oro sąlygų ir drėgmės, gali keistis. Palankiausią šienavimo terminą galima parinkti pasikonsultavus su gamtininkais.
Šienavimo technika
Šlapiose vietovėse žolė turėtų būti pjaunama rankiniu būdu arba naudojama tam pritaikyta technika. Sunki, mažą padangos sukibimą plotą turinti žemės ūkio technika dribdama šlapynėse klimpsta, formuoja gilias vėžes, ardo velėną ir žaloja augaliją. Tai lemia nepalankius žolyno struktūros pokyčius. Dirvos suslėgtumą ir augalinės dangos žalojimą šlapiose buveinėse galima sumažinti pasitelkus šiuos žemės ūkio technikos važiuoklių tobulinimo būdus: sudvejintus ratus, daugiaašes mobilias mašinas, patobulintas padangas, slėgio padangose reguliavimą, vikšrines važiuokles.Tradicinis, mažo intensyvumo šienavimo metodas dalgiu, gali būti naudojamas nedideliuose, sunkiau prieinamuose, plotuose, kur sunkioji technika gali ne tik pakenkti buveinėms, bet ir naikinti biologinę įvairovę.
Žolės biomasės tvarkymas
Priklausomai nuo laiko ir teritorijos, kurioje ūkininkaujama, iš nupjautos žolės galima ruošti šieną ar šienainį. Rekomenduojama, kad nupjauta biomasė lauke džiūtų bent vieną dieną, kad įvairūs bestuburiai ir kiti maži gyvūnai, buvę žolėje, galėtų pabėgti. Tai taip pat suteikia galimybę augalams išbarstyti sėklas. Nupjautos žolės nereikėtų palikti ilgiau nei 2 savaites, nes augalai, esantys po nupjauta žole, pradeda žūti. Jei žolė nebus naudojama kaip pašaras gyvuliams, ją būtinai rekomenduojama iš teritorijos pašalinti. Mulčiavimas nerekomenduojamas dėl to, kad ilgalaikėje perspektyvoje šis metodas blogina buveinės būklę, todėl mulčiavimas turėtų būti naudojamas tik išskirtiniais atvejais.
Šienavimo ir ganymo derinimas
Daugelyje buveinių ganymas derinamas su šienavimu. Paprastai ganoma po pjūties – dažniausiai rudenį, arba esant palankiam orui ir žiemą. Ganomi gyvūnai neleidžia pievoms užželti krūmynais ar medžiais ir palaiko atvirą buveinę, bei patręšia dirvožemį išmatomis ir formuoja pievos mozaikiškumą. Tačiau ganymas ir šienavimas turi skirtingą poveikį augalijai, nes šienavimas yra neselektyvus (šienaujama viskas), o ganymas – selektyvus (gyvuliai renkasi tai, kas jiems skanu). Taigi ganant ilgainiui mažėja kai kurių augalų rūšių. O tinkamu laiku atliktas šienavimas leidžia augalams išbarstyti sėklas, bei neleidžia rūšims, linkusioms užgožti kitus augalus, augti didelėse teritorijose.
Apibendrintai naudinga informacija apie šienavimą pateikiama leidinyje „Gamtai palankus šienavimas“. Čia rasite informacijos apie tradicinį pievų šienavimą, šienavimo terminus, būdus, mechanizmus ir kt.
PALUDIKULTŪRA
Paludikultūra (pelkininkystė), arba ūkininkavimas esant aukštam gruntinio vandens lygiui, yra žemės ūkio sistema, skirta pelningai auginti šlapių vietovių augalus tokiomis sąlygomis, kurios palaiko šių augalų konkurencinį pranašumą. Tai produktyvus drėgnų ir užlietų durpynų naudojimas, kai išsaugomas durpių dirvožemis ir taip sumažinamas CO2 išmetimas bei nusėdimas.
Keletas pelkininkystei tinkamų augalų panaudojimo pavyzdžių.
Vėlyvo šienavimo biomasę galima panaudoti kuro granulių ar pakratų gamybai.
Pašalintų nendrių stiebus galima naudoti tradicinių šiaudinių stogų statybai.
Galima gaminti žolių briketus.
Iš pašalintų krūmų gali būti gaminamas biokuras.
Pašarams netinkamą biomasę galima naudoti kaip kurą specialiai tam pritaikytose katilinėse.
VALSTYBĖS PARAMA UŽ TAUSOJANTĮ ŪKININKAVIMĄ ŠLAPYNĖSE
Pelkėse ir šlapynėse įsikuria įvairūs augalai ir gyvūnai, kuriems šios buveinės yra gyvybiškai svarbios. Negana to, pelkės ir šlapynės atlieka ypač svarbias ekosistemos funkcijas, tokias kaip vandens filtravimas, apsauga nuo potvynių, vandens lygio palaikymas, anglies kaupimas. Didelė dalis šlapynių per pastarąjį šimtmetį buvo nusausintos, daugybė paukščių, varliagyvių, vabzdžių bei augalų rūšių atsidūrė ties išnykimo riba, o buveinės nebeatlieka mums taip reikalingų ekosisteminių funkcijų.
Jei ūkininko turimi plotai patenka į ekstensyvaus šlapynių tvarkymo teritorijas, jie gali pretenduoti į paramą už aplinkosauginiu požiūriu svarbių šlapynių tvarkymą.
Paspaudę mygtuką rasite daugiau informacijos apie bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, taikomus tvarkant EB svarbos natūralių pievas, šlapynes bei rūšių buveines.
Ūkininkai taip pat gali gauti išmokas pagal ekologinę sistemą Ekstensyvus šlapynių tvarkymas (ŠLT) už plotus, kuriuose tvarkomos aplinkosauginiu požiūriu svarbios šlapynės. Daugiau informacijos rasite aprašyme.
Jei ūkininkas savo plotuose turi nusausintų pelkių (durpžemių), gali pasinaudoti parama hidrologinio režimo atkūrimui. Plačiau skaitykite sutrumpintame priemonės aprašyme.
Čia rasite detalią informaciją apie išmokas už meldinių nendrinukių apsaugą.
ŪKININKAVIMAS NATURA 2000 TINKLO TERITORIJOSE – ŪKININKAVIMAS GAMTAI
Natura 2000 – tai didžiausio masto iniciatyva su ambicingu siekiu išsaugo Europos gamtos paveldą. Natura 2000 yra Europos Sąjungos (ES) specialių saugomų teritorijų tinklas, kuris vienija visas 27 Europos Sąjungos šalis, siekiant išsaugoti vertingiausias Europos natūralias gamtines buveines, augalų bei gyvūnų rūšis ir jų buveines ateities kartoms, neatsižvelgiant į šių dienų valstybių sienas. Tinklas buvo įkurtas 1992 metais, remiantis ES Paukščių ir Buveinių direktyvomis – kertiniais Europos gamtos išsaugojimo politikos susitarimais, privalomais visoms šalims narėms.
Ūkininkavimas yra naudingas biologinei įvairovei ir ūkininkui, kai yra vykdomas teisingai. Per šimtmečius naudotos įvairios ūkininkavimo praktikos kraštovaizdyje suformavo skirtingų buveinių tinklą, kuris savo ruožtu sukūrė sąlygas klestėti daugybei gyvūnų ir augalų rūšių.
Europos Sąjungos (ES) valstybės narės priėmė du pagrindinius ES teisės aktus – Buveinių ir Paukščių direktyvas, kuriomis siekiama išsaugoti vertingiausias Europos rūšis ir buveines visame jų natūraliame paplitimo areale ES. Svarbiausias šių gamtos direktyvų elementas – sukurti visos ES teritorijų tinklą Natura 2000, kuris turi būti tvarkomas ir saugomas siekiant užtikrinti Bendrijos svarbos buveinių ir rūšių išsaugojimą. Tačiau Natura 2000 teritorijos nėra griežtai saugomos teritorijos, kuriose sistemingai draudžiama bet kokia veikla. Jame laikomasi kitokio požiūrio: visiškai pripažįstama, kad žmogus yra neatsiejama gamtos dalis ir kad jos geriausiai bendradarbiauja tarpusavyje.
Mažo intensyvumo žemės ūkis yra būtinas, kad pagrindinės buveinės ir rūšys, susijusios su žemės ūkio praktika Natura 2000 teritorijose, išliktų ir būtų išsaugotos.