Europoje vyksta reikšmingas biologinės įvairovės mažėjimas net ir visiškai laukinėse vietovėse. Kasdien pasaulyje išnyksta iki 150 skirtingų rūšių, o jų, vaidmuo ekosistemose lieka nepakeičiamas. Laukinės gamtos atkūrimo (angl. rewilding) idėja siekia grąžinti prarastas rūšis ir jų funkcijas į degraduojančias ekosistemas taip skatinant bei suteikiant erdvės natūraliems atsikūrimo procesams.
Laukinės gamtos atkūrimas, pasitelkiant natūralius procesus – progresyvus požiūris į aplinkosaugą. Stebint ir prisitaikant prie natūralių ritmų, gamtai leidžiama pasirūpinti savimi, o sudarant palankesnes sąlygas natūraliems procesams, gamta formuoja kraštovaizdį, atsikuria pažeistos ekosistemos, nualinti dirvožemiai. Taip sukuriamos biologiškai įvairios buveinės, jose prieglobstį randa daugiau įvairių gyvūnų, augalų, kuriasi gamtiškai turtinga aplinka.
Šiame amžiuje aplinkosaugos sąvoka išsiplečia apimant ne tik gamtos saugojimą, tačiau ir jos atkūrimą. Tvirtos, funkcionuojančios ir tarpusavio ryšiais susietos ekosistemos daro mūsų aplinką atsparesne klimato kaitos poveikiui – geriau aprūpina švariu oru ir vandeniu, apsaugo nuo potvynių, iš atmosferos pašalina ir kaupia CO2, suteikia poilsio vietą, estetinį pasitenkinimą.
Vienas iš efektyviausių laukinės gamtos atkūrimo procesų – ekstensyvus galvijų ganymas. Didieji žolėdžiai gyvūnai vaidina pagrindinį vaidmenį atvirų, medžiais neapaugusių sausumos ekosistemų egzistavime. Atvirose pievų, šlapynių buveinėse per tūkstančius metų prisitaikė gyventi gausybė rūšių, kurios niekur kitur negali egzistuoti. Žolėdžiai ganydamiesi veikia augalijos struktūrą, formuoja įvairaus aukščio žolinės augalijos dangą, neleidžia per daug įsigalėti aukštaūgiams medžiams ir krūmams, perneša augalų sėklas taip gausindami rūšių įvairovę, sukuria palankią aplinką vabzdžiams, o šių gausa didina paukščių skaičių. Ganomi naminiai gyvuliai pakeičia Europoje beveik išnykusias dideles laukinių žolėdžių bandas bei „prižiūri“ natūralias pievas ir šlapynes. Taip, žmogaus ir galvijų pagalba, sukuriamas prarastas balansas.
Buvusio durpyno vietoje šalia Vilniaus – sunaikinta gyvoji gamta
„Tik nedaugelis žino, kad visai netoli Vilniaus esančiame Baltosios Vokės šlapžemių komplekse pieš septyniasdešimt metų buvo pradėtos kasti durpės, naudotos sostinės šildymui, o visa gyvoji gamta – sunaikinta. Iškasus didįjį durpių sluoksnį, įmonė nustojo veikti, o durpynas buvo apleistas, dalyje jo atsirado žuvininkystės tvenkiniai“ – pasakoja Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos ekspertė Gabija Tamulaitytė.
Nors teritorijai šiandien suteiktas buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas dėl randamų retų paukščių ir varliagyvių rūšių, o Papio ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu, tačiau durpių gavybos padariniai dar ryškiai matomi. „Kartu su partneriais Lietuvoje ir Latvijoje įgyvendiname projektą „Šlapynių atkūrimas Lietuvoje ir Latvijoje, taikant integruotus buveinių atkūrimo ir palaikymo metodus” (LIFE MarshMeadows), kurio metu Baltosios Vokės šlapžemėse bus atkurtas hidrologinis režimas, buveinės ir užtikrintos socioekonominės naudos. Tam pasitelksime įvairias priemones, tarp kurių – galvijų ganymas teritorijoje ištisus metus“ – dalinasi Baltijos aplinkos forumo atstovė G. Tamulaitytė. Karvės šiame projekte atlieka itin svarbią rolę, nes yra vienintelės pajėgios pasiekti net ir užmirkusius, sunkiai privažiuojamus teritorijos plotus bei juose atlikti gamtotvarkinius darbus – šalinti nepageidaujamą augaliją, ataugančius krūmus bei nendres. Ilgalaikis, ekstensyvus ir gerai valdomas ganymas gali būti raktas į sėkmingą ekosistemos atkūrimą ir priežiūros užtikrinimą.
Dėmesys kritinei ekstensyvaus gyvulių ganymo svarbai didėja visos Europos gamtosaugos srityje. Nors kai kuriose vietovėse ganymas dažnai laikomas sena žemės ūkio praktika, dideli žolėdžiai yra labai svarbūs biologinės įvairovės ekosistemos funkcionavimui. Būdami atrajotojai, jie gali suvirškinti kietąsias celiuliozės ląstelių membranas ir keletą silpnai toksiškų augalų. Trumpindami ilgas žoles, galvijai sukuria ir palankią aplinką kitoms rūšims.
Ekstensyvus galvijų ganymas palaiko laukus, pilnus gėlių, žolelių, paukščių ir vabzdžių. Šiltuoju metų sezonu, gyvuliai daugiausia dėmesio skiria skaniausiems ir maistingiausiems augalams, žolėms, taip suteikdami daugiau šviesos ir erdvės daugeliui kitų augalų rūšių augti ir žydėti. Sudėtingesniais periodais (žiemą ar sausros metu) jie ėda nuvytusias žoleles kartu su šakelėmis ir kitomis sumedėjusiomis medžiagomis.
Gamtinio turizmo planai Baltosios Vokės šlapžemėse
Laukinės gamtos atkūrimas susieja ekologiją su ekonomikomis, kur laukinė gamta veikia kaip sąjungininkė sprendžiant šiuolaikines socialines problemas, taip pat, skatina vietos ekonomiką. „Tai padeda atgaivinti tiek kaimo, tiek miesto bendruomenes – laukinės gamtos jaudulys atkuria ryšį su gyvąja planeta, ugdo bendrą žmogiškumo ir pasididžiavimo jausmą regionuose ir didmiesčiuose“ – laukinės gamtos atkūrimo naudas vardina G. Tamulaitytė. Įkvepiantis to pavyzdys – buvusi anglies kasyklos teritorija Šiaurės Prancūzijoje, kur lygiame kraštovaizdyje iškilę juodi kalnai dabar yra žaliojo turizmo traukos objektas. Vietovėje, anglimi anksčiau aprūpinusioje pusę šalies, o dabar įtrauktoje į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, įrengti pėsčiųjų takai, vynuogynas ir slidinėjimo trasa.
Aukščiau minėto projekto metu Baltosios Vokės šlapžemių kompleksas taip pat bus pritaikomas gamtiniam turizmui – ruošiami maršrutai pasivaikščiojimams, organizuojami gamtos stebėjimo renginiai, skatinamas gerosios praktikos apsikeitimas. Buvusio durpyno – pažeistos šlapynės atsistatymas vyksta natūraliai, tačiau gali užtrukti šimtmečius ar net tūkstantmečius, o klimato kaitos kontekste gali ir visai neįvykti. Todėl siekiama parodyti, kad tokioms šlapynėms galima padėti ir atsikūrimo procesus pagreitinti naudojant ekosistemų atkūrimo metodus.
Gamta pajėgi pasirūpinti savimi, tačiau privalome sudaryti sąlygas natūraliems procesams formuoti mūsų kraštovaizdį bei ekosistemas. Savireguliuojantys kraštovaizdžiai ilgainiui yra net gi tvaresni. Laukinės gamtos atkūrimas gali lemti spontanišką daugelio laukinių gyvūnų rūšių sugrįžimą – jei sukursime bei saugosime teritorijas, kuriose gali vykti atgimimas, ilgainiui naudos turės ir žmonės, ir laukinė gamta.
